užviežti

užviẽžti, -ia, ùžviežė intr. 1. pakęsti, nesipiktinti; nesišlykštėti, nesibjaurėti: Lenkiuosi, neužviežiu širdies an ko SD355. Kaipgi jums užviežia širdis šitaip daryti? A.Gric. | refl. NdŽ, DŽ¹, Plk: Jis tai n’užsivíežia į burną imti K. Juodu nebeužsiviẽžia DŽ¹. Ko dabar judvi viena kita neužsivíežiat? Alk. Kaip jos širdis i užsiviežia plaut tokias priklybes Sk. Juodu vienas kitu neužsiviẽžia Slv. Pykstas juodu, vienas kito neužsivíežia Jrb. Kaip tu ir užsivíeži su tais pijokais par dienų dienas alasytis Škn. Jie be jokio reikalo pradeda kerštintis, neužsiviežtie, įsipyksta Tat. ^ Neužsiviẽžia kaip šuo su kate Grš. Neužsiviežia vagis vagies Tat. 2. refl. A1883,227, RtŽ, Š, Rtr, KŽ, Avl, Mšk, Sk išdrįsti: Viežte neužsiviežia jis eiti pas tavęs blogai padaręs J. Aš nebūč užsiviežęs nei svetimos tokios mislios kitiems pasakyti A.Baran. Apleist moteriškę su tokiais priedais – dora jo širdis neužsiviežia Vaižg. Būčiau pasakius, bet į akis neužsivíežiu Šl. Ana pati pro tą vyrą nieko nesakė, o aš neužsivíežiau klaust Škn. Kaip tu užsivíežei tę teip ir kalbėt Žg. Niekaip neužsiviežiù paprašyt Ktk. Nuo pradžios [vilkas] neužsivíežė eiti į triobą BM256(Grz). \ viežti; apsiviežti; nusiviežti; užviežti